vienvardis

1 vienvar̃dis, -ė adj. (2) Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ žr. 2 vienavardis: 1. LEXXIII507 Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais lietuviai tebebuvo vienvardžiai, pavardžių neturėjo rš. 2. D.Pošk, S.Dauk, N, M, L, L451, J.Jabl Anuodu vienvardžiu ir vienūgiu J. Mudu esav vienvar̃džiai su Smetona Šts. Plynių vienvar̃džiai atė[jo] Dkš. Matai mane, tavo vienvardį, bjauriausiais griekais apsunkintą Blv. ║ turintis tą pačią pavardę: Tarėmės, vyskupo vienvardžiai esą išnykę, tuo tarpu pasirodo visiškai priešingai – Valančių pilna Žemaitija TS1900,2–3. Augom augom du brolukai, abu vienvardùkai, šėrėm šėrėm po žirgelį, abu juodbėrukai DrskD63. 3. Vienvardžiai magnetų poliai vienas kitą stumia sp. Matavimas – palyginimas vienvardžių dydžių, kurių vienas laikomas vienetu rš. Sėdikaulis susijungia su kitos pusės vienvardžiu kaulu rš. Paralelės dalijamos į lygias dalis ir per vienvardžius dalijimo taškus brėžiamos ištisinės linijos – žemėlapio meridianai rš. Aišku, juog tuodu žodžiu yra vienvardžiu A1884,74(J.Šliūp). Tai skirtingos tos paties įvardžio kas gramatinės formos, einančios dažniausiai įvairiavardėmis, rečiau vienvardėmis sakinio dalimis KlbXXVII(1)19.